Doktorantūros studijų vadovas (Antra dalis)

Re-evaluation vs. spontaneity

spontaniskumas2008 metais į doktorantūrą stoti apsisprendžiau per 5 minutes…. Visą vasarą dvejojau ir svarsčiau ir jau buvau priėmusi sprendimą nieko nedaryti. Bet… pasibaigus priėmimo terminams paskambino kolegė ir paklausė, kodėl aš nenešu dokumentų, nes yra trys vietos ir tik du prašymai. Vėl įslinko neramybė ir protas pakišo genialią mintį: nunešk dokumentus, jeigu nepatiks – atsiimsi. Šia idėja pasidalinau su savo būsimo darbo vadove, ji tam pritarė ir paklausė apie ką noriu rašyti. Žinojau, kad turiu rašyti iš migracijos, nes dirbau toje srityje, todėl temą reikėjo susisiaurinti… Vadovė tada pasiūlė perversti krūvą knygų ir išsirinkti ką nors, kas man būtų įdomu. Tiesą sakant, tada aš dar nežinojau, kas mane domina, todėl disertacijos projekto temą sudėliojau iš kelių sąvokų, kurias įvardino vadovė ir kelių sąvokų, kurias pati prilipdžiau. Pavadinimas gavosi gana keistas…. – darbo migrantų mobilumo įpročiai. Po 5 metų mano disertacijoje liko tik vienas pirminio pavadinimo žodis.

Ko aš nepadariau prieš nunešdama dokumentus, kas man būtų labai palengvinę gyvenimą visus tuos metus? Neišsiaiškinau kaip atrodo doktorantūra, ką reikės daryti, kokius vaidmenis atlikti ir kokias pareigas prisiimti; neįvertinau savo galimybių atlikti darbą ir mano asmeninių savybių tinkamumo; klausiausi proto, kuris sakė, kad bet kada galėsi viską mesti ir tuo pačiu elgiausi labai neprotingai, nes nenumačiau kelių žingsnių į priekį (šaškėm ir šachmatais iki šiol žaidžiu be jokios strategijos, kaip papuola). Galvojau tik apie dabarties momentą, pamiršusi, jog tai yra gana ilgas ir atsakingas įsipareigojimas.

Jei būčiau visa tai apsvarsčiusi 2008 metais, galbūt niekada nebūčiau tapusi daktare ir dabar būčiau istorijos mokytoja arba draudimo agentė, ar universiteto administracijos darbuotoja. Neįvertindama situacijos pasidaviau spontaniškumui, kuris atvedė prie labai svarbių ir reikšmingų patirčių. Nesakau, kad vidinio augimo nebūčiau patyrusi kitu atveju. Viskas tiesiog būtų buvę kitaip 🙂

Taigi viską apgalvoti, iš naujo įvertinti ar elgtis spontaniškai? Manau, kad abu variantai yra teisingi, nes kas gali objektyviai pasakyti, kuris pasirinkimas yra teisingas, o kuris klaidingas? Tik tu pats. Visi kiti, į kuriuos kreipsiesi patarimo galės pateikti tik savo subjektyviai suvokiamos tiesos variantą. Nepaisant to, šiame tekste noriu pateikti savo pastebėjimus apie doktorantūros studijas, kurie yra grindžiami tiek mano, tiek ir mano kolegų patirtimis tikintis, jog nežinančiam tai suteiks žinių, o abejojančiam – tikrumo.

Pradedam:

Atsakyk sau, kokios yra tikrosios noro studijuoti doktorantūroje priežastys

Visus norinčius tapti doktorantais galiu suskirstyti į 5 grupes:

  • Tie, kurie tiksliai žino, ką nori daryti (tyrinėti), planuoja, nori ir siekia stoti į doktorantūrą jau nuo ankstesnių studijų.
  • Tie, kurie apytiksliai žino savo būsimų tyrimų sritį ir į doktorantūrą stoti apsisprendžia baigę magistrantūros studijas.
  • Tie, kurie po magistrantūros studijų nežino, ką toliau daryti su savo gyvenimu (that’s me).
  • Tie, kurie praėjus kuriam laikui po magistrantūros studijų dėl įvairių aplinkybių (asmeninio noro, darbo) nusprendžia siekti daktaro laipsnio.
  • Tie, kurie nusprendžia, jog doktorantūra yra nebloga galimybė pragyventi.

Gyventi ir rašyti bus daug lengviau, jeigu priklausai pirmai arba ketvirtai grupei. Visi kiti, norintys studijuoti ir pabaigti studijas, ruoškitės pasikankinti. Na, o tie, kurie doktorantūrą mato kaip 4 metus garantuotas ir pastovias pajamas supraskit:

  • tai yra stipendija, o ne darbo užmokestis, esi studentas, o ne darbuotojas, todėl darbo stažas nesikaupia;
  • iš 1200 Lt turtų nesusikrausi, bet greičiau viską pravalgysi ir pragersi;
  • jei per 4 metus neįsitvirtinsi universitete ar kitoje darbovietėje, būsi beveik 30-metis be darbo patirties ir be pinigų.

Kur matai save po 4 ar 5 studijų metų?

Oficialus studijų laikas yra 4 metai, tačiau didžioji dauguma tų, kurie pasiekia finišą, darbą apgina penktais studijų metais arba vėliau. Jei tau 24-eri, tapęs daktaru/daktare būsi mažiausiai 29-erių. Pagalvok, ką tuo metu veiks tavo bendraamžiai ir ką veiksi tu. Užrašyk aiškiai ir trumpai, kokį norėtum save matyti po 5 metų ir atsakymai susidėlios savaime.

Rašyti teks tau pačiam

Dažnas, net ir tas, kuris yra kruopščiai parengęs bakalaurinį ar magistrinį, nenutuokia, ką reiškia vieną ir tą patį darbą rašyti (beveik) 5 metus ar ilgiau. Tapęs doktorantu, tampi žmogumi, kuris rašymą turi pradėti vadinti ne šiaip kūrybine veikla, bet darbu (patikėk, kiti to nesupras ir nuolat klausinės, kaip sekasi mokytis). Tai yra vieniša veikla, todėl

Išsiaiškink ar gebi dirbti savarankiškai, vienumoj ir disciplinuotai

Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria švieži ir nepatyrę doktorantai yra savo laiko planavimas ir savarankiškas jo paskirstymas. Jei manai, kad tai lengva, think again! Paklausk savęs, ar gali kiekvieną dieną skirti nemažą dalį laiko rašymui? Pavyzdžiui, keltis visada tuo pačiu laiku, kaip į darbą, sėsti prie kompiuterio ir rašyti? Patikėk, dienų būna visokių. Kai nesirašo, mėgini save guosti, kad čia tau ne kokį griovį kasti ar kiaulę paskersti, čia kūryba, kurios dažnai negali sutalpinti į įprastą dirbančio žmogaus ritmą – nuo 8 iki 5… Įkėlęs kojelę į šias roges gali pamiršti standartinį, ofise dirbančio žmogaus gyvenimą 🙂

Išsiaiškink ar ta aplinka, kurioje tau teks gyventi bent 4 metus, yra tau priimtina. Ar nori joje būti ir tapti tos komandos dalimi?

Individualus darbas su tekstu yra viena doktoranto gyvenimo dalis. Kita svarbi dalis, be kurios, kaip ir be teksto, negali tapti daktaru, yra tavo universitetas ir ypač tavo katedra. Turi suprasti, kad tie žmonės (dėstytojai, vadovai ir konsultantai bei kiti doktorantai) vienaip ar kitaip prisilies prie tavo rašomo darbo. Dirbti su jais yra lygiai taip pat svarbu kaip ir dirbti su tekstu. Pagrindinis doktoranto įsipareigojimas yra parašyti ir apginti disertaciją, tačiau greta to yra ir kitos pareigos tai aplinkai, kuri tave ruošia. Jei galvoji, kad galėsi tik tirti, skaityti ir rašyti, think again :).

Kaip labai tau patinka teorija?

Jei esi socialinių mokslų srities doktorantas arba nori tokiu būti, neišvengiamai teks dirbti su teorine dalimi. Gali būti, kad dabar apie savo tyrimą galvoji empiriniame lygmenyje, t.y. ką apklausti, kiek apklausti, koks tavo tyrimo laukas, problema, aktualumas ir pan. Tai yra linksmoji ir daugumai įdomioji dalis, nes tai vienas iš svarbių doktorantūros projekto atspirties taškų. But the truth is…. moksliniame darbe empirija ir teorija yra kaip žirgas ir karieta – ją turi kažkas traukti.

Kaip labai esi pasiryžęs išnaudoti doktorantūros teikiamas galimybes? Ar žinai kokios jos?

Doktorantūra ne tik reikalauja, bet ir duoda. Programų, kursų, stipendijų ir kitų galimybių tobulėti doktorantams yra suteikiama visa gausybė. Išsirink bent keletą, dalyvauk, įsitrauk į kuo daugiau veiklų, projektų ir iniciatyvų. Studijų pabaigoje tai gali tapti tavo svarbiausia patirtimi, kurią supras ir vertins pasaulis už universiteto ribų :).

Jei sudėjai “varneles” ant visų išvardintų punktų – puiku! Lauk kito įrašo, kuriame sužinosi kaip pradėti rašyti, kaip nenustoti rašyti ir ką reiškia būti produktyviu doktorantu.

P.S. Spontaniškumas didžiausią galią turi ir geriausią rezultatą duoda tada, kai noras elgtis spontaniškai (neatidėlioti, daryti čia ir dabar) kyla iš įkvėpimo – teigiamos emocijos. Jei visos disertacijos būtų rašomos iš įkvėpimo, mes neturėtume problemos 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *