Doktorantūros studijų vadovas (Ketvirta dalis)

Love: kaip pamilti tai, ką darai? Ar pamilti?

Job_loveBendraudama su emigrantais, gyvenančiais Norvegijoje ar Islandijoje išgirdau vieną pasikartojančią mintį – darbas ten, Šiaurėje, yra jei ne šventė, tai bent jau maloni kasdieninė patirtis. Pateikiu Islandijoje gyvenančios poros (Petro, 30 m. ir Rasos, 27 m.) darbo Lietuvoje ir Islandijoje vertinimus:

Petras: Niekad nepamatysi nei vieno susiraukusio darbe. Ten nėra kada pavargt iš tikrųjų. Pradedi darbą.. normalų darbo grafiką.. 8 val. pradedi dirbt. Pusę 10 kavos pertraukėlė – pusvalandis. Ir 12 val. pietūs. Pietūs valandą. Nuo pirmos dirbi iki 15.30, vėl kavos pertraukėlė <…>.

Rasa: Visi, man atrodo, Islandijoj, bent jau aš kiek susidūriau, dar nė vienam neteko eiti [į darbą] kaip į katorgą. Kas [Lietuvoje] visada buvo įprastas dalykas. Atsikeli iš ryto, akis išsitrini, kaip į mokyklą. Ir vėl į pamokas..

Petras: : Tai vat būtent, kad [Lietuvoje] nueini į darbą, atidirbi… o čia..

Rasa: Pailsi.

Petras: [Lietuvoje] Tai tokia komisija atvažiuoja, tai tokia higiena..vis tiek, kiekvieną dieną įsitempęs. Bent jau iš visų mūsų giminių tai nei vienas darbe nesijaučia gerai. [Islandijoje] Aš sau pareinu, man jokių nervų. Jeigu pats nori, tai susirandi, bet šiaip, praktiškai nėra dėl ko nervuotis. [Interviu imtas 2008 m. vasarą]

Nesiimu vertinti, kiek jie yra teisūs ir kiek klysta, ką pervertina, o ką suvokia galbūt pernelyg stereotipiškai. Šia interviu ištrauka tiesiog noriu iliustruoti santykį su darbu. Išgirdus Petro ir Rasos refleksijas tarsi peršasi išvada, kad islandai yra tauta, kuri nepatiria vidinio konflikto ir kasdieninio diskomforto dėl darbo, kurį dirba, o lietuviai yra tauta, kuri iš esmės savo darbo nemėgsta ar netgi nekenčia.

Aš pati su tuo sutinku tik dalinai, nes Petro ir Rasos vertinimas yra pernelyg apibendrinantis ir prietaringas (tas pats būtų sakyti, kad visi islandai yra linksmi, o visi lietuviai yra pikti). O bet tačiau, pažvelkime į mano ir tuo pačiu kitų doktorantų santykį su disertacija bei universitetu, kaip darbo vieta.

Štai kaip aš mačiau doktoranto santykį su universitetu, kuris studijų metu (2008 – 2013 m.) buvo kuriamas tiek formaliomis, tiek ir neformaliomis priemonėmis:

  • Niekas nepaaiškina, kad savo disertaciją reikia mylėti, todėl dažnas doktorantas disertaciją gimdo skausmuose.
  • Formuoti aplinką, kurioje būtų palaikoma meilės darbui idėja ir kreipiamas dėmesys žmogaus savijautai darbe tiesiog nėra nei laiko nei noro.
  • Santykis su darbdaviu yra 90 % formalus. Tik vienas kitas dėstytojas kartais pasiteirauja: o kaip gi tu jautiesi, kaip tau sekasi? Dažniausiai klausia, kiek parašei ir kada ginsiesi.
  • Ne tiek svarbu, kaip darai ir ką darai, svarbiausia, kad padarytum.
  • Doktorantas yra nemokama arba pigi darbo jėga.
  • Doktorantas yra ne kolega, bet studentas – konkurentas.
  • Rengiama disertacija yra skaičius universiteto rezultatų suvestinėse ir ataskaitose.
  • Vienintelis žmogus, kam įdomi tavo tema – esi tu (if only)

Todėl mylėti tai, ką darai arba pamilti tai, ką darai yra darbas numeris vienas.

Dar prieš stodamas į doktorantūrą turėtum žinoti, kaip labai esi įsimylėjęs savo temą. Čia kaip ir santuokoje: tai kas erzina prieš, 10 kartų labiau erzins ir po. O dirbti juk reikės 4 – 5 metus.

Kaip žinoti ar myli tai, ką darai?

Savo darbą nuoširdžiai mylintys žmonės tau pasakys maždaug tris svarbiausius mylimo darbo bruožus:

  • Dirbti niekada neatsibosta.
  • Gali dirbti 16 val. per parą ir psichologiškai nepavargti. Nuovargis, kurį jausi bus malonus.
  • Jautiesi laimingas.

Pirmais doktorantūros studijų metais taip tikrai nesijaučiau, bet suprasdama savo įsipareigojimus ir matydama, jog su tokia jausena toli nenuvažiuosiu, ėmiau stengtis į visą šį reikalą žiūrėti kitaip. Iš pradžių su savim elgiausi kaip tame rusiškame posakyje: neumeješ – naučim, nechočeš – zastavim. Ant savo kambario sienos užklijavau lapelį, kuriame buvo parašyta: I love my job. Na, pagalvojau, kuo dažniau sau tai kartosiu, tuo greičiau tai taps realybe. Šį užrašą pamatęs mano racionalusis ir sarkastiškasis, šešeriais metais už mane jaunesnis brolis, erzindamas mane paklausė: kada nustosi sau meluoti? Tada žinojau, kad jis buvo teisus, bet tik vėliau supratau, kad fake it untill you make it strategija yra neveiksminga.

Ką daryti, kai širdžiai įsakinėti nesiseka?

Kai kurie dvasiniai mokytojai ir mąstytojai sako, kad mėginti kardinaliai pakeisti savo jausmus ir mintis yra tas pats, kas mėginti peršokti Didįjį Kanjoną. Turi tai daryti palaipsniui.

20.GrandCanyon-42-45938276-crop-1680x1050Tarkim esi būsenoje, kuri vadinasi – I hate/dislike my job ir turi troškimą atsidurti būsenoje – I love my job. Nuo ko pradėti? Įvardink vieną, kad ir labai nedidelį darbo aspektą, kuris tau patinka ir kurį laiką kreipk dėmesį tiktai į tai. Pavyzdžiui: jei mokytoją erzina ir veda iš pusiausvyros mokyklos sistema, mokinių abejingumas ir dokumentacijos šūsnys, dėmesį jis/ji gali pradėti kreipti į saulės nušviestus mokyklos koridorius, į tą vieną vienintelį mokinį, kuris klausosi ar į tvarkingai išrikiuotų dienynų grožį. Tai yra pradžia, sukurianti kad ir nedidelį pluoštelį teigiamų emocijų, kurias stiprinant galima nutiesti tiltelį nuo vieno kanjono krašto iki kito. Kaip žinia, tai, kam priešiniesi – išlieka, o tai, į ką kreipi dėmesį – stiprėja.

Su savo disertacija patyriau panašią santykio evoliuciją ir per 5 metus atsidūriau kitoje kanjono pusėje. Jei pradžioje į doktorantūrą žvelgiau daugiau kaip į skaistyklą, o ne pažadėtąją žemę, tai proceso eigoje pradėjau kreipti dėmesį į man mielas ir džiuginančias smulkmenas, tokias kaip mano informantės. Tai buvo maždaug 38 – 45 metų amžiaus moterys, kurios visą gyvenimą praleidusios sėsliai – viename mieste ar miestelyje, staiga tapo mobilaus pasaulio dalimi. Gyvendamos Lietuvoje ir dirbdamos slaugytojos darbą Norvegijoje jos turėjo išmokti priderinti savo asmeninį bei šeimos gyvenimą prie laiko ir erdvės pokyčių. Šios patirtys buvo ir traumuojančios, ir išlaisvinančios, tad interviu metu matydama tiek jų skausmą, tiek ir naujo pasaulio atradimus, negalėjau likti abejinga nei joms, nei savo darbui.

Kai ištikdavo disertacijos rašymo ir egzistencinė doktorantūros krizė sakydavau sau, kad tai, ką darau yra tikra – tai tikrų žmonių nesuvaidinti gyvenimai, kurie turi šansą būti išgirsti mano teksto dėka. Ilgainiui darbo prasmingumu man savęs įtikinėti nereikėjo. Tiesiog rašiau 🙂

Geriausią ir man labiausiai patinkantį tekstą pavykdavo parašyti tada, kai mane vesdavo TAS jausmas, TAS žinojimas, TAS užtikrintumas savo mintimis ir įžvalgomis – tada tekstas rašydavo mane 🙂 Tada mylėjau savo darbą, nes tarp jo ir manęs buvo ne kanjonas, o noras padaryti geriau ir tobuliau.

Kiekvienas doktorantas žino, kad pasiekus meilės disertacijos tekstui epogėjų iškyla problema – visko juk į knygą nesudėsi, kažką reikės išmesti, kažką reikės paaukoti. Ne tik doktorantas, bet ir kiekvienas rašantis žmogus turi tą failiuką, kuriame nugula atrūšiuotas, nepakankamai geras, blogas ar tiesiog vietos disertacijoje nerandantis tekstas. Aš jį vadinau tiesiog “stuff”, bet kiti doktorantai yra linkę šioje vietoje būti kūrybiškesni. Štai viena kolegė šią iškarpyto testo saugyklą vadino “kill my darling”. Nes iš tiesų, tai yra tavo darling, su kuriuo tuos 5 metus palaikai patį artimiausią ryšį. Gal dėl to tiek doktorantūros studijų pabaigoje, tiek ir dabar galiu skaityti savo tekstą. Matau tam tikrus jo trūkumus, bet jis man yra mielas 🙂

images

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *