Doktorantūros studijų vadovas (Penkta dalis)

Gratitude – visos nuostabios doktorantūros dovanos

neutral-bcozy-bkitchen-designKad neatrodytų, jog doktorantūra yra skaistykla žemėje, paskutinę doktorantūros vadovo dalį skiriu visoms gerosioms patirtims, į kurias taip pat verta atkreipti dėmesį renkantis šias studijas.

Nors labiausiai viešoje erdvėje matomas ir aplinkinių rate pripažįstamas doktorantūros studijų rezultatas yra daktaro laipsnis ir diplomas, tai yra tik penktadalis to paketo, kurį gauna šias studijas baigęs žmogus.

Parašiau „aplinkinių rate pripažįstamas“ ir susimąsčiau. Labai dažnai aplinkinių ratas šį pasiekimą vertina kaip bet kokį kitą mokslinį laipsnį įrodantį popierių. Štai mano giminaičiai sužinoję, kad tapau daktare kartą paklausė: „o tai kur jos tūkstančiai?“. Suprask, jei diplomas ne auksinis avinėlis, tai kokia iš jo nauda? Kiti pažįstami, regis, įsigijo neaiškų jaunųjų daktarų kompleksą sakydami: „Tai tas daktaro laipsnis nieko nereiškia“ arba „Tai dabar tau su mumis ne lygis bendrauti“ ir panašiai. Sakysit juokai, na bet patys suprantat :)

Prisipažinsiu, apie diplomo naudą ne kartą ir pati panašiai mąsčiau, tačiau kiek geriau pagalvojusi ir perkračiusi galvoje visą patirtį, kurią įgijau per pastaruosius 5 metus, sau ir visiems kitiems įvardinau tas savybes bei patirtis, kurios sudaro dar vieną, o gal ir du „daktaro laipsnius“. Tiesa, tai padaryti man padėjo kita manosios aplinkos dalis, kuri besąlygiškai manimi didžiavosi, džiaugėsi ir nedemonstravo jokio asmeninio nepilnavertiškumo jausmo.

Šias patirtis suskirsčiau į 3 kategorijas:

Žmonės

Nors ir rašiau, kad disertacijos rengimas yra vieniša veikla, visuose etapuose esi nuolat supamas žmonių. Ką su tuo darysi ir ką iš to pasiimsi, priklausys tik nuo tavęs. Man labai pasisekė, nes visus šiuos metus jaučiau turinti ne šiaip kokią pašiūrę, bet tvirtą užuovėją – tuos žmones (kolegas, bendradarbius ir bendraminčius), kurie visada buvo atsvara doktorantūros stresui (ir tiems, kurie jį kėlė). Man labai pasisekė, nes tie žmonės tapo mano draugais, pietų klubo,  vadinamo „didžiuoju šaukštu“, nariais, bendrų projektų vykdytojais, kelionių bičiuliais, asmeniniais nemokamais psichoanalitikais ir santykių konsultantais, ateities planų ir idėjų generatoriais… sąrašą galima tęsti. Dabar, kai mano studijos jau baigtos, jaučiu, kad tai yra kapitalas, kurį sukaupiau gal ne apčiuopiamo auksinio avinėlio forma, bet tuo formatu, kuris gali lengvai virsti bet kuo, tik turėk fantazijos :)

Nauda

Jau rašiau, kad doktorantūros studijos yra kupinos galimybių ir atveria duris nemažai veiklų įvairovei. Aš buvau pernelyg susigūžusi streso ir baimių gniutule, todėl šias galimybes išnaudojau tik dalinai:

  • Du kartus sudalyvavau doktorantams skirtuose migracijos ir etniškumo studijų kursuose, kuriuos organizuoja REMESO graduate school priklausanti Linkopingo universitetui Švedijoje. Kursai yra labiau orientuoti į politologus, tačiau vertinga sudalyvauti ir sociologams/antropologams, nes atvyksta įvairių sričių doktorantai, kurių temos vienaip ar kitaip siejasi su migracijos procesų analize. Vėlgi – kontaktai, pažintys, nauja literatūra, diskusijos, na patys suprantat :) http://www.isv.liu.se/remeso/remeso-graduate-school?l=en
  • Esu gavusi Lietuvos mokslo tarybos papildomą doktoranto stipendiją bei Lietuvių katalikų mokslo akademijos stipendiją, kurią panaudojau reikalingoms knygoms įsigyti.
  • Sudalyvavau/dirbau trijuose moksliniuose projektuose, kurie persidengdami vienas su kitu truko po du – tris metus.
  • Vienas iš šių projektų buvo skirtas ekspedicijai JAV atlikti, tad teko šiek tiek pasivėžinti.
  • Kitas projektas – Refresh in Lithuania,  leido užmegzti ryšius su lietuviškos kilmės asmenimis gyvenančiais JAV, Argentinoje, Brazilijoje, Kolumbijoje, Vokietijoje ir Olandijoje.

538051_319546514824383_2055710692_n

(Beje, šioje kompanijoje metų man yra daugiausiai, tačiau tą sykį  augaloti Džem Pubo apsauginiai dokumento prašė tik iš manęs …)

  • Na ir trečias projektas padėjo pasirašyti disertacijos gynimui reikalingas mokslines publikacijas.

Įgūdžiai

Geriau pagalvojus, doktorantūrą pradedi vertinti ne tik kaip laipsnį/statusą ir jo atveriamas galimybes, bet ir kaip emocinio intelekto, kitų socialinių bei darbinių įgūdžių šlifavimo penkmetį. Žinoma, viskas priklauso nuo doktoranto aktyvumo studijų metu. Kiek ir ko išmokstama skirsis, tačiau keli pagrindiniai elementai bus visiems daugiau ar mažiau tie patys:

Gebėjimas matyti didįjį paveikslą (Big Picture)

Bene didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria socialinių ir humanitarinių mokslų doktorantai yra gausios medžiagos suspaudimas į maždaug 150 – 200 psl. tekstą. Tai reiškia, kad surinkus duomenis reikia juose susigaudyti, išanalizuoti, susisteminti, išskirti į kategorijas, temas ir potemes. Tada, jau pradėjus rašyti, žinoti, kurioje rengiamos knygos dalyje nuguls kiekvienas duomenų blokas, kaip jis siesis su kitais, ir visų svarbiausia – kokia bus pagrindinė šių duomenų nešama žinia. Atrodo paprasta? Pamėgink nerti į lego kaladėlių jūrą ir nuspręsti, ką iš jų norėtum/galėtum sukonstruoti. Kaip supranti, variantų gali būti begalės, nes kintamųjų daug, o laikas tiksi.

Baigiantis penkmečiui, kurio tikslas buvo parašyti  kuo geresnės kokybės mokslinį darbą, savo duomenyse plaukioji ne kaip kvaila žuvelė įsipainiojusi į  jūržolės, bet kaip Didysis Baltasis – lengvai įtraukdamas ir apdorodamas planktoną. Kitaip tariant, išmanai savo darbo sistemą, matai didįjį paveikslą ir gebi orientuotis ne tik disertacijoje, bet ir visur, kur yra reikalingi įžvalgumas, nuoseklumas ir struktūra.

Gebėjimas prisitaikyti prie kintančių sąlygų

Tie, kurie galvoja, kad susidarę pirmą disertacijos teksto planą, kad ir koks tobulas jis bebūtų, taip jo ir laikysis iki pergalingos pabaigos, galvokit dar kartą. Mano darbo struktūra keitėsi kokius 6 ar 7 kartus. Kai tik galvodavau, kad jau atradau pagrindinę teksto ašį, nauji What You Resist, Persistsduomenys, naujos pastabos ar tiesiog mano pačios naujos įžvalgos viską vėl sujaukdavo. Tekdavo perstruktūruoti, galvoti naujas dalis, naujus skyrelių pavadinimus, vienas dalis ištrinti, kitas sujungti, karpyti tekstą, kuris atrodė tobulai parašytas… Taigi mano teksto įsčios buvo chaosas :)

Jei iš pradžių brangini kiekvieną išgimdytą puslapį ir atsargiai trini sakinius, tai pabaigoje išmoksti prisitaikyti prie tikimybės, kad bet kada viskas gali keistis. Tada neskauda kai tenka atsisveikinti su mylimu teksto gabalu, su iščiupinėta struktūra ar su novatoriškom idėjom, kurias nekantravai parodyti pasauliui. Kitaip tariant, leidi numirti tam, kas jau nebetarnauja tikslui, kad atsirastų vietos tam, kas įneš naujų spalvų ir labiau atitiks tavo darbo poreikius.

Gebėjimas laviruoti tarp skirtingų nuomonių ir mokėjimas „pastovėti už save“

Jei galvoji, kad galėsi apsikabinti savo disertaciją, vienas pats ją rašyti, o po 5 metų – vuolia – ištraukti į dienos šviesą ir tikėtis aplodismentų – galvok dar kartą. Visi, kas nors kiek skaitė mano disertaciją, kol ji dar buvo rengiama, išsakydavo savo tiesos dalelę, savo matymą, viziją ir be abejo – pasiūlymus, kaip galbūt turėčiau daryti. Tai kol esi jūržolėse pasiklydusi žuvelė, srebi visas idėjas ir visus patarimus priimi kaip teisingą tiesą. Bet jų tiek daug, kad galų gale tampa aišku – turi pradėti tuos patarimus sijoti ir gryninti savo paties poziciją. Bet problema netgi ne čia – į visus patarimus ir kritiką turi atsižvelgti, nes ją išsako žmonės, kurie greičiausiai taps tavo gynimo komisijos nariais ir galės tau skirti 3 TAIP arba 3 NE. Taigi laviruoti tarp skirtingų nuomonių, interesų ir pozicijų tampa darbeliu, kurį puikiai gebi daryti ir tapęs daktaru.

Ir paskutinis, ne į temą patarimas visiems doktorantams: įgykit darbo patirties, nes disertacijos rašymas darbdaviui už universiteto ribų – ne darbas. Paskutinio darbo pokalbio metu, man pasakojant apie savo veiklas universitete interviuotoja paklausė: tai jei gerai suprantu, pastaruosius 5 metus tu nedirbai?

Taigi dirbkit ne tik prie savo asmeninio disertacijos projekto, įsivardinkit sau, kokį bagažą sukaupėte šalia diplomo ir supažindinkit kairiuoju smegenų pusrutuliu mąstančią visuomenę su kūrybingų žmonių galimybėmis!

Tuos, kurie viską perskaitė iki galo, kviečiu arbatos ir pyrago :)

kbdel2d3t2g0jp386dcf5gtug2526e85def16d6

 

 

 

 

 

 

 

 

 

3 thoughts on “Doktorantūros studijų vadovas (Penkta dalis)

  1. Agnė

    Ačiū už įkvėpimą! Nors penktais metais jį gauti gal kiek vėlu, bet taip visko sutampa su tuo, ką pati manau apie dalykus sociologijos doktorantūroje (veikiausiai, ir bendriau). Ir telieka rašyti, jau savo darbą mylint :)

    Atsakyti
  2. Ernesta

    Man labai patiko ši serija apie doktorantūrą. Ieškojau straipsnių, kuriuose galėčiau susipažinti su asmenine doktoranto patirtimi, sužinoti kaip jis pats vertina tokias studijas. Tad šis blog’as man buvo tikras atradimas, ačiū! Tiesa, galbūt ir nesulauksiu atsakymo, tačiau vis tiek būtų įdomu išgirsti – ar vis tik verta stoti į doktorantūrą? Iš ko suprasti, kad tai ilgalaikis tikslas, o ne laikina užgaida? Ankščiau pasvajodavau apie tokią galimybę, dabar, kai įstojau į magistrantūrą tokia perspektyva atrodo visai reali. Tačiau kai visai neseniai, darbo vadovė pasiūlė pagalvoti apie doktorantūrą, nes neva turiu tam duomenis ir galėčiau tuo užsiimti, mane apėmė ir džiaugsmas ir baimė. Paskutiniu metu mane pasiekia įvairūs straipsniai apie tai, kaip auštus mokslo laipsnius turintys asmenys neranda darbo ir pan. Gal ir nereikėtų galvoti apie tokią baigtį, nes tai jau savęs nuvertinimas, bet… Ieškau atsakymų. :)

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>