Doktorantūros studijų vadovas (Pirma dalis)

Resistance (Pasipriešinimas)

resistance2Šis blogo įrašas yra vienintelis, originalus ir koncentruotas patarimų rinkinys, skirtas visiems, kurie svarsto, planuoja, jau yra apsisprendę stoti į doktorantūrą ar yra pirmųjų metų studentai. Jeigu abejoji savo pasirinkimu, nori tęsti akademinę veiklą, bet nesi tikras ar doktorantūra yra tinkamiausias žingsnis, o gal tiesiog nori susipažinti su šių studijų tikrove, atsakymų ieškok šiame tekste. Jei nesi doktorantas ir neplanuoji tokiu būti, rekomenduoju perskaityti šį tekstą kaip tam tikros patirties refleksiją, kurioje gali atrasti minčių, faktų ar įžvalgų, kurios derės (rezonuos) su tavojo gyvenimo patirtimis.

Tam kad neatsibostų skaityti, šią temą padalinau į penkias dalis. Kiekvieną jų bus skirta vis kitam žmogaus asmeninės transformacijos etapui. Savo doktorantūrą matau būtent taip – kaip pokyčių erdvę, į kurią turėjau patekti tam, kad suprasčiau, kas esu, ką turiu savyje ir ką noriu daryti. Kiekvienam ši erdvė vis kitokia, tačiau visi anksčiau ar vėliau į ją patenkame. Įdomu ir žaisminga yra tai, kad tokių erdvių, kuriose esame laužomi, minkomi ir prosinami, yra daugiau nei viena. Kartais jos netgi persidengia! Pavyzdžiui, darbe tave minko, o šeimoj prosina. Smagumėlis 🙂 Kita įdomybė yra ta, jog viena transformacijų erdvė susikuria/ atsiranda kaip vienos ar kelių tavo šešėlinių savybių dirbtuvės. Vadinasi, kiek šešėlio tiek ir dirbtuvių (žr. C. G. Jungo darbus). Tarkim, nežinai, ką daryti su savo gyvenimu, tau niekas neįdomu, neatrandi to, kas teiktų tau džiaugsmą? Šast! tau nukrenta situacija, kurioje visą laiką darysi tai, ko visiškai nenori. Ir darysi tol, kol pagaliau pasakysi: “jau žinau…”.

Taigi šio teksto tikslas yra dvigubas: pateikti subjektyvią ir objektyvią nuomonę apie doktorantūros studijas Lietuvoje (mano galva daug kam tai gali būti naudinga) ir tuo pačiu į doktorantūrą pažvelgti kaip į asmeninio augimo patirtį, kai yra pereinama nuo pasipriešinimo prie meilės ir dėkingumo.

Jei prieš 5 metus būčiau išgirdusi ar perskaičiusi tai, ką dabar pati rašau, į doktorantūrą greičiausiai nebūčiau stojusi. Nuo pat bakalauro studijų tvirtai žinojau, kad doktorantūra yra tik super protingiems žmonėms, kurie sugeba nuosekliai dėlioti mintis ir parašyti knygos apimties tekstą. Neplanavau to, nenorėjau ir nesiekiau. Baigusi magistrantūrą su palengvėjimu atsipūčiau ir pasakiau sau, kad pagaliau esu laisva. Kai vienas iš profesorių mūsų, ką tik apsigynusių magistrantų paklausė, gal kas į doktorantūrą nori ir planuoja, mintyse pasakiau “oh God, NO, NEVER 🙂 Koks sveiko proto žmogus savo noru į kilpą lįstų?”

Nepraėjo nei 3 mėnesiai ir atsidūriau tokioje aplinkoje kuri mane skatino rinktis doktorantūros studijas. Aš tam priešinausi, sakiau, kad tikrai ne, nesulauksit ir panašiai… Tačiau Visata (Didžioji Motina, Deivė, Dievas, Šaltinis, vadinkit kaip norit) matyt viską matė kitaip. Ji (Visata) vieno žymiausio XX a. psichoanalitiko C. G. Jungo lūpomis yra pasakiusi, kad “What you resist, persists” [kam priešiniesi, tas išlieka], tad gavau tai, ko labai labai nenorėjau – daktaro laipsnį.

pushing-door-shut1Jei ne doktorantūra, būtų atsiradusi kita transformacijų platforma. Tikiu, kad išmokau šią pamoką, todėl skubu dalintis 🙂

Šiame vadove yra sukaupta ne tik mano asmeninė, bet ir mano draugų bei kolegų doktorantų patirtis, todėl tai yra gana objektyvi doktorantūros studijų analizė, pateikiama per mano individualią perspektyvą. Esu įgijusi socialinių mokslų srities, sociologijos krypties daktaro laipsnį, todėl patarimai ir apmąstymai, kuriuos čia pateikiu labiausiai tinka socialinių ir humanitarinių mokslų studentams. Kita vertus, visų krypčių doktorantūros studijos Lietuvoje turi bendrų bruožų, todėl  kiekvienas svarstantis doktorantūros studijų galimybes šiame tekste gali atrasti sau naudingos informacijos. Pastebėjimai, kuriuos čia aprašysiu labiausiai rezonuos su moterų patirtimis, tačiau galės būti pritaikyti ir vyrams, nes doktorantūros taisyklės, terminai ir sąlygos yra vienodai taikomos visiems.

Pagal mano “iš akies” primestą, visiškai nepatikrintą ir 5 metų studijų patirtimi grindžiamą statistiką, iš visų įstojusiųjų, tik 40% doktorantų studijas baigia laiku – po 4 metų, 30% studijų iš viso nebaigia, o maždaug 60% doktorantų užtrunka 5 – 6 metus disertacijai parašyti ir jai apginti. Aš patenku į pastarąją kategoriją, nes savo disertaciją apgyniau šeštų metų pradžioje. Nori sužinoti, kodėl taip vyksta, kaip atrodo pačios studijos, ko stojantys į doktorantūros studijas dažnai neapgalvoja ir kas tavęs laukia tapus daktaru/e? Atsakymai kitose vadovo dalyse 🙂

Šios dalies pabaigoje noriu pakviesti tave atlikti nedidelį eksperimentą su savimi. Pažvelk į savo dieną ir įvardink sau tuos dalykus, kuriems labiausiai priešiniesi – tai, kas tave nervina, erzina ir kitaip išmuša iš pusiausvyros. Mane, pavyzdžiui, nervina vėluojantys žmonės, tačiau ši erzinanti savybė daugiau pasako apie mane nei apie juos. Kodėl? Nes tie, kurie vėluoja paprastai dėl to nesijaučia blogai. Pasipriešinimas kyla tik manyje. Stebėk kas keisis, kai situaciją atpažinsi ir leisi jai būti, tekėti, vykti…

jung-quote-300x300