Doktorantūros studijų vadovas (Trečia dalis)

Confidence (pasitikėjimas)

confident_supermanPradėti rašyti ir nenustoti rašyti, mano galva, yra vienas didžiausių doktoranto everestų. Per 5 studijų metus prisiklausiau įvairiausių kolegų istorijų, juokingų ir nelabai apie tai, kaip yra mėginama susidoroti su rašymo stresu, balto lapo sindromu, kūrybiniu štiliumi ir kitais disertacijos rašymo ypatumais. Iš savo patirties prie šio sąrašo pridėčiau vieną svarbų punktą, kuris apibendrina visus kitus – tai nepasitikėjimas.

Disertacijos rašymo kontekste tai gali būti atpažįstama kaip baimė parašyti nesąmonę, neužtikrintumas dėl savo minčių ir idėjų tinkamumo tokiam darbui, žinojimas, kad tai, ką parašyti bus skaitoma, vertinama ir nuo to priklausys tavo ateitis ir galiausiai – gėda. Ji atsiranda, kai dar esi nieko gero neparašęs arba esi pradėjęs rašyti savo pirmus sakinius ir prisiskaitai kitų jau apgintų disertacijų bei šaunių kolegų straipsnių. Manau, kad dažno doktoranto pirmieji bandymai rašyti disertacijos tekstą yra tarsi vaiko mėginimai nusakyti jį supantį pasaulį: tarsi supranti, bet išsireikšti dar nemoki. Štai mano baklaurinio darbo vadovas paskaitęs pirmuosius mano darbo puslapius pasakė, kad rašau kaip Maironis ir dar kaip piktas Maironis… Ką galiu pasakyti, pirmi mano disertacijos teksto puslapiai taip pat buvo labiau panašūs į jausmingą poeziją, nei į mokslą.

Suprasdamas, kad rašai ne šiaip kokį bakalaurinį, o disertaciją, gauni (pats sau sukuri) nemažą psichologinį spaudimą iš karto rašyti kaip daktaras. Matydamas, kad tai, ką parašai toli gražu ne tas tekstas, kurį norėtum pateikti komisijos teismui, gali lengvai  įkristi į nepasitikėjimo tamsiąją.

Yra gausybė metodologinių patarimų ir technikų, kaip rašyti, kaip struktūruoti tekstą, nuo ko pradėti ir pan. Kartą, antrame studijų kurse, vadovė man davė pasiskaityti keletą tokių knygų. Atsivertusi pirmą jų perskaičiau tokį sakinį (cituoju iš atminties): “pradėti rašyti yra daug paprasčiau, kai žinai, ką nori pasakyti”. Tuo metu mano galvoje tyvuliavo visiškas sociologinis vakumas, todėl pradėjus gilintis į profesionalų patarimus kaip rašyti, jaučiau stresą ir nerimą dėl to, jog rašyti reikia, bet vis dar nežinau ką. Šiame etape viskas, ką parašydavau atrodė pritempta mokslo imitacija, kuri keliaudavo net ne į iškarpų failą, iš kurio tekstas dar turi šansų grįžti į gyvenimą, o tiesiai į šiukšlių skyrelį.

Rimtai ir nuosekliai rašyti pradėjau ketvirtų metų rugsėjį… Tada po vasaros turėjau parašiusi maždaug 30 puslapių, kuriuos vėliau ištryniau ir beveik nepanaudojau. Katedros posėdyje tada gavau rėkti, kad ketvirtame kurse esu parašiusi tiek mažai. Feels good 🙂 O bet tačiau, disertaciją aš apgyniau, todėl dabar galiu sakyti, kad tada tie “tik 30 puslapių” buvo nieko baisaus. Šiame tekste, neapsiimu diskutuoti, kaip universitetas turėtų kontroliuoti doktorantų darbą. Doktorantų ir universiteto santykis yra atskira ir jautri tema. Patirkite savo kailiu. Visgi, stereotipiškai ir ironiškai doktoranto ir universiteto santykį galima būtų atvaizduoti taip:

421628_321661294544776_686423913_nApie tai, kiek yra daug ir kiek yra mažai teksto ketvirto kurso pradžioje, buvo nuolatinis doktorantų diskusijų objektas. Kalbėtis apie tai buvo būtina tam, kad suprastum, kur esi, ar pakankamai greitai rašai, atpalaiduoti susikaupusį stresą, išgirsti, kad kiti jaučiasi lygiai taip pat… Tai, kaip doktorantai vieni kitus “terapina” taip pat būtų atskira ir tikrai  tragikomiška tema :).

Žemesnių kursų doktorantai manęs kartais klausdavo, kada yra laikas pradėti rašyti, kada dar ne per vėlu, kiek laiko reikia tekstui pabaigti… Kiekvienam tai bus labai individualu. Tas, kuris puikiai žino, ką nori pasakyti, susirinkęs medžiagą ir ją apdorojęs, tekstą gali parašyti per pusmetį. Tas, kuris savo temoje plaukioja, gali dirbti 6 metus, bet taip ir nepabaigti. Aš savo temoje plaukiojau kaip reikalas, bet verčiau save rašyti. Iš pradžių bet ką ir bet kaip, paskui labiau struktūruotai ir nuosekliai ir galiausiai labai tikslingai. Tiesiog dirbau. Taip kaip mokėjau, kaip sugebėjau (know how). Vadovė sakė: “išdrįsk rašyti”, o aš sau sakiau, kad jau nėra kur trauktis.

Maždaug trečio kurso viduryje apsisprendžiau studijų nemesti ir tiesiog daryti. Kitu atveju tai būtų tiesiog sugaištas laikas. Kas paskatino važiuoti toliau?

  • Pirmiausiai, tai mano atliktas tyrimas, kuris leido užsikabinti ir pagaliau pradėti dirbti tikslingai. Man netgi buvo įdomu 🙂
  • Iš prigimties esu per daug sąžiningas žmogus, todėl išnaudojusi tiek mokesčių mokėtojų pinigų neišdrįsau į viską nusispjauti.
    Be to, buvo ir kitų iškilių “sąžinių” kurios primindavo apie šią pareigą valstybei.
  • Galiausiai, viską pabaigti buvo savigarbos ir savivertės reikalas. Pamėginau įsivaizduoti, kaip šiame etape nutrauktos studijos gali paveikti mano ateities sprendimus ir požiūrį į save pačią.

Tikrai stengiausi susikurti savo individualią rutiną, kuri padėtų man dirbti, tačiau taip ir neatradau tos formulės, kurią galėčiau pateikti kaip pavyzdinę. Visas mano darbas, kad ir kaip stengiausi jį organizuoti, buvo panašus į chaosą: vieną savaitę rašydavau rytais, kitą naktimis, darydavau ilgas pertraukas arba sėdėdavau prie kompiuterio be atvangos…

Doktoranto gyvenimas yra arba vien tik darbas arba vien tik atostogos. Darbo valandų “atsėdėti” niekas neverčia, todėl su laiko laisve susidoroti yra nemažas iššūkis. Darbo ir poilsio valandas turi įsivesti pats, kitu atveju bus blogai. Kaip pavyzdį čia pateikiu keletą kitų doktorantų rutinų (visi vardai pakeisti:)):

Aistės rutina

Tam, kad priverstų save atsikelti ryte iš lovos ir imtis rašymo, Aistė kas rytą, 7: 30 susitikdavo su Rita išgerti kavos miesto centre. Po pusvalandžio Rita išskubėdavo į darbą, o Aistė grįždavo namo ir sėsdavo rašyti.  Parašiusi iki pietų ji imdavosi kitų, labiau techninių, su disertacija nesusijusių darbų, o vakare vėl skirdavo laiko rašymui. Laikas po vakarinio rašymo buvo skiriamas poilsiui. Aistė disertaciją pabaigė ir ją apgynė penktų metų pradžioje.

Lauros rutina

Laura buvo viena iš nedaugelio, sistemingai ir nuosekliai dirbusių doktorančių. Jai nereikėjo paskutiniais metais forsuoti, nes savo temą ji išmanė ir rašyti pradėjo po antro kurso. Ji buvo iš tų, kurie sugebėjo į doktorantūrą žvelgti kaip į ofisinį darbą: “keliuosi 7 ir 8 valandą aš jau rašau, o kokią 5 valandą einu daryti vyrui vakarienės”, sakydavo ji. Laura disertaciją pabaigė ir ją apgynė penktų metų pradžioje.

Tomo rutina

Tomas yra vienas bohemiškiausių mano sutiktų doktorantų. Jo rytas prasideda maždaug 4 val. popiet, todėl darbas vyksta pernakt. Rašo ir rūko, rūko ir rašo, net langų neatsidaro. Jo disertacija jau pakeliui.

Jono rutina

Rengdamas disertaciją Jonas turėjo laviruoti tarp šeimos, darbo ir rašymo. Namuose rašyti buvo neįmanoma dėl judraus mažamečio, darbe, kuriame buvo sudarytos sąlygos rašyti, įvairios veiklos taip pat reikalaudavo dėmesio. Vienintelis laikas, kada buvo galima susikaupti rašymui buvo štilis darbe ir ramybės valandėlės namuose. Jonas disertaciją vis dar rengia.

Tie doktorantai, kurie turi šeimas ir disertacijas parašo bei apgina, nusipelno didžiausios pagarbos. Kasdien atrasti laiko rašymui (sėdėti tyloje ir vienumoje) šiems žmonėms yra nepalyginamai sunkiau nei tiems, kurie turi tik vieną pagrindinį darbą – doktorantūrą. Kita vertus, tie, kurių gyvenimo ašimi yra ne disertacija, o realus gyvenimas, kartais į šias studijas žvelgia labiau atsipalaidavę. Taip dažnai nutinka doktorantėms – mamoms, kurių mokslinės karjeros rūpesčius nustelbia lopšyje besimuistančio mažio poreikiai, visą rašymo baimę, stresą ir nepasitikėjimą paversdami nelabai reikšmingu šurmuliu…

Ingridos rutina (that’s me)

Mano gyvenimo ašimi tuos 5 metus buvo doktorantūra ir su ja susijusios veiklos, todėl… ko tik aš neišbandžiau… Pateikiu keletą technikų, kurios turėtų “pramušti” baimę rašyti:

  • Rašyk nežiūrėdamas/a į ekraną maždaug 10 – 15 min.
  • Naudokis interneto teikiamomis pagalbos priemonėmis, tokiomis kaip http://writtenkitten.net/. Parašai 100 žodžių ir gauni kačiuką 🙂
  • Rašyk įsivaizduodamas/a, jog rašai tik sau ir niekas kitas tavojo teksto neskaitys.
  • Parašius pirmuosius sakinius nepulk jų redaguoti ir perrašinėti.
  • Pamiršk įsitikinimą, kad neturi laiko. Čia turiu omenyje stresiuką, kuris sukyla pagalvojus, kad dar nieko gero neparašei, o darbo terminai jau verčiasi į antrą pusę arba eina į pabaigą. Laiko visada yra. Tai suprasi tik nusiraminęs.
  • Pasitikėk savo sugebėjimais. Jei nusprendei tapti daktaru/re, tau nieko kito nelieka 🙂 Jei rašysi “drebančiomis rankomis”, tekste tai matysis.
  • Tiesiog rašyk. Pirmas šio blogo įrašas gal taip ir nebūtų gimęs, jei pats blogas karts nuo karto neprimintų  – “just write”.

Kiek “reikia” parašyti per dieną?

Tai yra iš kojų verčiantis klausimas, nes kiekvienas rašo labai skirtingais tempais. Be to, tiek profesoriaus, tiek ir studento rašymo produktyvumas gali svyruoti nuo pastraipos iki 10 lapų ar daugiau per dieną. Man pavykdavo parašyti vidutiniškai du lapus. Čia jau būdavo gerai, tačiau retai kada jausdavausi patenkinta tokiu rezultatu. Kodėl? Nes niekada neapleisdavo nepabaigto darbo jausmas, neišvengiamai lygindavau save su kitais doktorantais, kurie sugebėdavo parašyti daugiau ir lygindavau savo darbą su kitų specialybių atstovų darbu.

Dažnas doktorantas mane guosdavo sakydamas, jog nesvarbu kiek parašai, svarbu ką parašai ir pan. Bet… kai susitinka du doktorantai, kalba dažnai pasisuka apie apimtis…. Kartą net mano brolis paklausė, kiek esu parašiusi. Sakau, maždaug 160 psl. o su viskuo (literatūros sąrašu ir priedais) gaunasi apie 190. Jis man sako: ne, ne, puslapiais aš nesigaudau, tu man pirštais parodyk:

Doktoranto produktyvumas negali būti lyginamas su kitų specialybių atstovų produktyvumu.

Blogiausia, ką gali sau padaryti, tai pradėti lyginti savo darbą su labai konkrečiais ir apčiuopiamais darbais, kurie darbo dienos pabaigoje leidžia suskaičiuoti, pačiupinėti ar kitaip pajausti rezultatą. Pavyzdžiui, jei gamintum plytas, vakare žinotum, kad padarei reikiamą kiekį, kad darbą atlikai iki galo ir galėtum ramia sąžine eiti miegoti. Aš ramiai nemiegojau 5 metus…, nes rezultatas, kurio siekiau galėjo turėti tik vieną  – išleistos knygos pavidalą.

Savo neproduktyvumą pajausdavau beveik kiekvieną dieną. Tuometinis mano draugas buvo (ir yra) chirurgas. Per savo darbo dieną jis atlikdavo maždaug 2 – 3 operacijas, apie 15 mažesnių procedūrų, poliklinikoje pakonsultuodavo 15 – 20 žmonių, tarp darbų dar sugebėdavo pravaryti automobilio technikinę, vakare pasportuoti ir prieš miegą pasiruošti kitos dienos operacijoms… Dienos pabaigoje atpasakojęs šią savo rutiną paklausdavo, o ką aš nuveikiau. Išlemendavau, kad parašiau du puslapius teksto… Feels good 🙂

Pasijuokti iš kitų ir panašių doktorantų gyvenimo epizodų galite čia:

http://www.buzzfeed.com/jessicamisener/25-deeply-painful-phd-student-problems-besides-your-thesis

Viską daryti, kad tik nedaryti

Praktiški žmonės tau pasakys, kad norėdamas atlikti darbą laiku turi apriboti visas pašalines veiklas. Norėčiau kad rašant disertaciją tai būtų taip lengva… Paklauskit bet kurio doktoranto, kiek ir ko jis/ji nuveikė per studijų metus, kai turėjo sėdėti ir rašyti…Pateikiu jums savo sąrašiuką:

  • Peržiūrėti serialai: House MD, Friends, How I Met Your Mother, Desperate Housewives, Game of Thrones, Ally Mcbeal, Sex and the City, Downton Abbey.
  • Perskaitytos knygos: Mergina su drakono tatuiruote; Mergina, kuri žaidė ugnimi; Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą; Bėgančios su vilkais: laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose; Nepakeliama būties lengvybė; kelios A. Čekuolio knygos; Ana Karenina; Bronzinė moteris; Citadelė; Mažasis princas; Iliuzijos; Pievagrybių testamentas; Haris Poteris, Game of Thrones (I) ir kt.
  • Aktyvios veiklos: pramoginiai šokiai (2-3 kartai per savaitę); salsa;(retkarčiais) joga; dviratis; (retkarčiais) sporto klubas; ilgi pasivaikščiojimai.
  • Visi kiti įmanomi išsiblaškymai: vynas penktadienio vakarą su draugais, kavutės ir arbatėlės, kiti naktinėjimai su draugais savaitės viduryje; tradiciniai pietūs su kolegomis doktorantais… ir kt.

Paskutiniais studijų metais mano rutina atrodydavo taip: atsikeldavau kada atsikeldavau, dar neprabudus įsijungdavau velnio mašiną, susiversdavau puodą gana stiprios kavos, pavalgydavau, pažiūrėdavau savo mėgstamo serialo dalį ir pralinksmėjusi atsidarydavau disertacijos teksto failą… Na ir pasinerdavau į rašymą iki pirmos kūrybinės krizės, kurią įveikti padėdavo aukščiau pateiktas sąrašiukas.

Pabaigai rašymo meną apibendrinu mano mylimo rašytojo A. de Saint Exupery žodžiais:

“Kas gi yra rašymas jei ne taisymas! Ką reiškia kalti skulptūrą, jei ne taisyti! Ar tu esi matęs kaip minkomas molis? Einant nuo vieno pataisymo kito link atsiranda veidas, ir pirmas nykščio paspaudimas buvo molio luisto taisymas”.

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *