Drakonas mirė! Tegyvuoja Drakonas?

savirefleksijaJeigu galėtum pažvelgti į save tokį, koks buvai prieš 10 metų, jei išvystum jį sėdintį priešais save, ką jam pasakytum ir ką suvoktum apie save?

Tokia patirtis mane aplankė visai neseniai, kalbantis su ketvirto kurso bakalauro studente, kurią sugebėjau pravirkdyti visai nesistengdama ir nenorėdama. Ši mergaitė turėjo atlikti užduotį, kurią, mano galva, ji atliko labai prastai. Susitikimo metu nurodžiau jos darbo trūkumus. Jų buvo daug, tad studentei galėjo susidaryti įspūdis, jog visas jos įdėtas darbas bus įvertintas blogai arba bus visai neužskaitytas.

Tai buvo mergaitė iš Lietuvos periferijos: kukli, jautri ir nedrąsi. Po penkių mūsų susitikimo minučių pastebėjau pirmąsias ašaras, kurios virto į nevaldomą tylų ir nesėkmingai kontroliuojamą raudojimą. “Bakalaurinio rašymo įtampos”, pagalvojau. Tada tai ir įvyko. Per nedidelį mane ir ją skiriantį atstumą nusidriekė laiko ir erdvės kontinumas. Viename jo gale sėdėjau aš prieš 10 metų, o kitame – dabartinė aš.

Akimirksniu pajutau tai, ką jaučia ji ir tuo pačiu suvokiau savo pačios milžinišką transformaciją, kuri įvyko per 10 universitete praleistų metų. Puikiai atsimenu, tokius jautrumo priepuolius ir ypač tą atvejį, kai pati nesuvaldomai raudojau kelių savo dėstytojų akivaizdoje. Tiesa, dėl kiek kitų priežasčių. Tada patyriau, ką reiškia vyresniųjų viršenybė (arba kitaip tariant “dedovščina”) universitete. Nors nuo to karto praėjo penkeri metai, savo nuomonės nepakeisiu. Tada visa savo naivia ir plonaskūre esybe jaučiau minėtų dėstytojų sąmoningą intenciją sumenkinti, pažeminti ir “pastatyti į vietą” naują ir “sistemoje” dar nesiorientuojančią studentę.

Po šio įvykio turėjau ne vieną guodėją ir ramintoją, kurių draugiški žodžiai padėjo ir suteikė tiek paramos, kiek jos gali suteikti nematerialūs angelai sargai: žinojimą, kad jie yra, kad palaiko ir kad jiems rūpi. Grumtis vis viena reikia pačiai. Nepaisant to, iš visų šių guodėjų ir palaikytojų komandos geriausiai įsiminė vieno iš jų pastebėjimas, jog “tik tas nežemins kito, kuris pats nesileido būti žeminamas”.

Apmąsčiusi šį teiginį nusprendžiau stengtis grumtis su drakonu taip, kad pati vėliau juo netapčiau. Tokioje kovoje žvynai vis tiek užauga, bet tada manaisi esąs ne drakonas, bet koks nors kitas kilnus ir storaskūris padaras. Suabejoti šiuo savo tapatumu mane privertė jautrioji studentė, kuri pravirko man vos tik pravėrus burną.Tą akimirką pamačiau prabėgantį drakoniuko šešėlį ir visaip kaip ėmiau stengtis ją raminti ir taisyti situaciją. Manau, kad pavyko, nes galų gale verkti ji nustojo, įsitikinusi, kad neturiu tikslo jos emociškai kankinti.

Pamačiau joje save. Pamačiau savyje mano dėstytojus ir pamačiau mano kažkada priimtų sprendimų rezultatus: storą skūrą, vieną kitą žvyną ir… išsaugotą jautrumą. Ačiū Dievui 🙂

431983548_640

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *