Gedimino 18:00 – kai po darbų dar nesinori namų…

sustabdyti-mintis

Nuotr. www.gabbyb.tv

Kai darbo valandos baigiasi ir dar neprivalai skubėti namo…

Kai vakarėjančio miesto oras jau atneša pavasario gaivą ir prašyte prašo neskubėti…

Tada nors pusvalandžiui norisi sustabdyti mintis apie darbus, prilaikyti mintis apie namus ir tiesiog surinkti save… Reset…

Tokiu minčių buferiu sykį tapo rami, paprasta  ir mamos virtuvę primenanti kavinė Kaune – „Gedimino 18″, kurios iškaboje puikuojasi dvi žolėje įspaustos pėdutės.

Beveik visos man žinomos kavinės Kaune turi vieną bendrą bruožą. Jose užsakymą priima vienas žmogus, o maistą gamina ar ruošia kitas. Tai yra taip įprasta, kad niekada nesusimąstydavau, kokias emocijas, kokią būseną ir kokį maisto skonio suvokimą tai kuria.

Apie tai pagalvojau tik tada, kai nedidelėje kavinukėje mano užsakymą priėmė ir vakarienę pagamino ta pati miela, maždaug 50 sulaukusi moteriškaitė.

Emocija, kurią sukūrė kavinės erdvė, miela, pasakoms skaityti tinkančio balso moteris ir besibaigiančios darbo dienos ramybė, leido nusipurtyti visas psicho-socio apsaugas ir pusvalandį praleisti išjungto budrumo režimu – tarsi šiltoje mamos virtuvėje.

basa-zole2

Nuotr. „Basa žolė“

Kavinės dešinėje, beveik per visą kavinės ilgį ištįsęs aptakus, puslankio formos prekystalis/baras su vitrina maistui, atsiremiantis į miniatiūrinės virtuvės duris. Priekyje – 3 stačiakampio formos stalai, o kairėje – dideli, erdvę praplečiantys langai, šalia kurių rikiuojasi baro kėdės. Už prekystalio, ant sienos – ranka rašytas meniu: balandėliai, trinta moliūgų sriuba, blyneliai, salotos, kepsniai, o vitrinoje – didelės lėkštės prikrautos salotų su tunu ar vištiena – viskas labai įprasta.

basa-zole3

Nuotr. „Basa žolė“

Šalia šviesiai gelsvų staliukų, sienos nukabinėtos ryškių spalvų žaismingais paveikslais, kurie, rodos, skirti kitokiam požiūriui, nuotaikai ir kitokiai erdvei kurti. Pamatysit :)

Išgirdusi mano užsakymą (blynelis su mocarela ir špinatais), Mieloji moteris nuskubėjo į miniatiūrinę virtuvę ir matyt užkaitė ugnį.

Negi ji pati gamins?  – sukirbo mintis. Juk tai užtruks… tiek laiko, kiek manasis sprinto grafikas negali man duoti!

-Relax…,- pasakė man Mielosios moters ramus ir motiniškas bėginėjimas tarp kasos aparato ir keptuvės.

Tuo pat metu, vakarinės sriubos atėjusiam nuolatiniam lankytojui, maždaug 50 metų vyrui, ji džiaugsmingai pasakojo, apie ketvirtadienį jos laukiantį  jogos užsiėmimą.

– Lankote jogą?-paklausiau.

-Taip, ketvirtadieniais Šviesos namuose, nuo 18 val. Vieną dieną anksčiau išsiprašau iš darbo.

Tuo tarpu sriubą valgantis vyriškis pradėjo pokalbį su manimi sakydamas, kad gyvena netoliese ir visada čia ateina dienos pietų, kurių dar būna likę iki darbo dienos pabaigos.

Nors jaučiausi pavargusi, įsijungė keista bendravimo laisvė ir atsipalaidavimas, tad žaismingai paklausiau:

– Tai tingite gaminti namuose?

– Kai gyveni vienas, neįdomu sau pačiam gaminti, – su šypsena atsakė vyras ir baigęs valgyti sriubą mandagiai atsisveikino.

Belikus maždaug 15 minučių iki šeštos valandos, kavinėn įvirto dar vienas vakarieniautojas, maždaug 25 metų vaikinas.

Tuo metu užgulusi lėtaeigę sulčiaspaudę Mieloji moteris ėmė spausti mano morkų sultis. Atrodė, kad šis darbas reikalauja kiek daugiau pastangų, tad priėjau arčiau ir vėl priskretau su savo klausimais:

-Ar jums sunku? Atrodo, kad yra ką veikti.

Nusišypsojusi Mieloji moteris patikino, kad darbas nėra sunkus, ir paaiškino kad lėtaeigę sulčiaspaudę naudoja tol, kol sulčių gėrėjų nėra daug.

– Ir be to, ji gražiai atrodo :), – pridūrė.

Naujas vakarieniautojas užsisakęs sriubos prisėdo prie manojo stalo.

-Galima prie jūsų? Kažkaip nesmagu tokioj mažoj erdvėj sėdėti atskirai.

-Žinoma, – atsakiau ir taip susipažinau su dar vienu ieškančiu žmogumi.

Atnešusi mano blynelį, tarsi teisindamasi Mieloji moteris perspėjo, kad šis nėra sudegęs, tik apskrudęs. Tai buvo nuostabaus skonio, traškus ir rusvas blynelis! Mmmmm….

18:00 šalia durų ant sienos kabančio namelio prieangyje pasirodė gegutė ir savo mechaniniu balsu paskelbė kavinės darbo valandų pabaigą.

– Metas namo? – paklausiau besitvarkančios Mielosios moters. Ši švelniai ir pritariamai nusijuokė ir toliau, nei žodžiu nei kūno kalba neužsimindama, kad metas išeiti, triūsė.

Reziume:

  • Artumas su nepažįstamais žmonėmis
  • Lietuviškam gomuriui įprastas valgiaraštis
  • Lėtaeige sulčiaspaudė
  • Kavos aparatas
  • Dienos pietūs visą dieną.
  • Saugumo jausmas

Išeinant, prisiminęs, kad reikia susimokėti ir patyrinėjęs savo piniginę, manasis pašnekovas suprato, kad turi tiktai taip arba tiktai tiek. Šypsodamasi Mieloji moteris paėmė tik tiek ir neprašydama atnešti kitą kartą, pasakė:

– Dovanojam :)

Minčių buferis tą kartą suveikė: maisto skonis buvo nuostabus, vėl aplankė vienio jausmas, kuris paprastai pasimeta kasdieniniame sprinto grafike, po truputį surinkinėjau save, laikas sustojo… Neilgam, bet užskaitau.

„Gedimino 18″ – tik iki 18:00 ir tik darbo dienomis. Smagaus :)

Basa-zole1

Nuotr. „Basa žolė“

 

 

 

 

One thought on “Gedimino 18:00 – kai po darbų dar nesinori namų…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>