Kritika akademijoje ir versle: 3 skirtumai ir 9 kritikos įvaldymo taktikos (antra dalis)

Mažasis princas“Once in a golden hour
I cast to earth a seed.
Up there came a flower,
The people said, a weed.”*
― Alfred Tennyson, The Complete Works of Alfred Tennyson

Tiek akademijoje, tiek ir versle, kritika gali turėti savo šešėlių – nekonstruktyvumo, asmeniškumų ar piktybinių užmojų. Visa tai žmonių elgesiui būdingi bruožai, kurių rasime visur, tad šiuose tekstuose noriu atkreipti dėmesį ne tiek į kritikos šešėlinius aspektus, kiekį jos tikslą arba prigimtį akademijoje ir versle.

Juk pažinus prigimtį (tiesą), sistemą galime panaudoti skrydžiui, o ne kryčiui. Jei gerai pamenu, vienas vyrukas jau yra kalbėjęs apie tiesos pažinimą ir laisvę…

I. Kritika akademijoje tampa individualaus darbo šlifavimo ir jo autoriaus brandinimo įrankiu, o ne detalės integralioje dėlionėje gludinimu.

II. Kritika akademijoje yra pagrindinė rengiamo darbo kokybės užtikrinimo priemonė, tuo tarpu versle – tai kūrybos skatinimo priemonė.

Į doktorantą, kaip į pasirinktos temos ekspertą yra žvelgiama tik tada, kai šis disertaciją apgina. Iki tol studento ekspertiškumas yra skrupulingai tiriamas po padidinamuoju stiklu. Toks yra šios sistemos veikimo principas – užtikrinti, kad būtų parengtas kokybiškas, visus reikalavimus atitinkantis darbas. Problemos pradeda kilti tada, kai :

  • doktorantas mano (arba žino), esantis pasirinktos temos ekspertas (teisybės dėlei pasakytina, kad kiekvienas bent truputį taip jaučiasi);
  • arba kai doktorantas iš tiesų yra pasirinktos temos ekspertas, tačiau jį supančiai aplinkai atrodo kitaip.

Pirmuoju atveju spygliais gali badytis doktoranto, o antruoju – jį supančios aplinkos ego.

Kaip dirbti su savuoju ego mokykitės patys 🙂 Čia galiu tik patarti į ką atkreipti dėmesį, kad ego susidūrimai būtų kuo švelnesni arba kaip būtų galima išvengti nekonstruktyvios kritikos.

1. Pirmųjų metų “poezija”

90% doktorantų ir kitų panašius darbus rašančių studentų pirmieji tekstai labiau primena poeziją nei mokslą. Šiame etape darbo idėja dar yra pakibusi ore: sąvokos, problemos ir teorijos, netgi tikslai ir uždaviniai – viskas dar gali pasukti bent keliomis skirtingomis kryptimis.

Suprantant, kad tos pirmos trys dešimtys lapų yra tik ieškojimų pradžia, ir kad juos vis tiek greičiausiai teks perrašyti arba ištrinti (o seube!), tikrai pavyks sutaupyti vieną kitą nervų ląstelę. Be to, vertinimui pateikiant pirmuosius tekstus, visada galima prašyti pagalbos susisteminti, susiaurinti temą ir sustiprinti jos “stuburą”.

Parašyti gerą disertaciją be pagalbos yra beveik neįmanoma.

 2. Vizualinis triukšmas

Jums tik atrodo, kad į pirmą variantą visi žiūri kaip į juodraštį. Jei jau pateikei šį savo gražuolį įvertinimui, pasistenk, kad jis bent atrodytų padoriai. T.y.:

  • jokių gramatinių ar itin ryškių stiliaus klaidų!
  • jokių kreivų ir neišverstų lentelių ar grafikų!
  • jokių šriftų skirtumų!
  • jokių nereikalingų tarpų tarp pastraipų!
  • jokių nesutvarkytų nuorodų!
  • Jokių nepakeliamai ilgų sakinių – jų tiesiog nesinori skaityti..

Visa tai rėžia akį, atitraukia dėmesį nuo darbo esmės ir atveria kelią betikslėms pastaboms. Tu galvoji – “bet juk tai smulkmenos, kurios bus suredaguotos vėliau”. Kiti galvoja – “kodėl aš turiu skaityti šį netvarkingų sakinių ir stilių kratinį?

Vizualinis triukšmas ne tik nukreipia skaitančiojo dėmesį, bet ir užkuria nepasitenkinimo, nepasitikėjimo ir abejonių rašančiojo kompetencija lauželį.

3. Darbo žemėlapio išmanymas

Kai tavęs paklausia, ar savo darbe kalbi apie procesą A ir kaip naudoji teoriją B, pasakyti, kad maždaug tarp 25 ir 40 puslapių apie tai rašiau – ne variantas. Dėl didelės darbo apimties kartais yra sunku atsiminti teksto struktūrą ir kur yra užrašyta svarbi mintis, tačiau orientuotis savo paties darbe yra kind of important. Žinant, kad tai gali tapti problema, iš anksto galima pradėti kurti savo darbo žemėlapio išmanymo sistemą. Na o jei tokios sistemos niekada ir neturėsi, ties pergalingos pabaigos riba darbo žemėlapis turės tave…

Dirbdama, pagal apibrėžimą, kūrybinį darbą akademijoje, labai dažnai jausdavau užtrauktą kūrybiškumo stabdį. Kodėl? Nes ši kūryba turi labai aiškiai nusakytas ribas, kurių privalu laikytis. Juk daktaro ar bet kuris kitas mokslinis ar akademinis laipsnis yra suteikiamas visiems sutarus, už ką jis bus suteikiamas..

Įkėlusi letenėlę į jauną verslą turėjau perprogramuoti savo žinias apie kūrybinį darbą ir jo kritiką. Nors kaip danguj taip ir ant žemės, verslui dedu pliusą už:

  • siekį pažaboti asmeniškumus;
  • laisvę kuriant ir generuojant naujas idėjas;
  • pastangas siekti bendro tikslo;
  • galimybę panaudoti kritiką augimui;
  • galimybę kritikuoti;
  • galimybę atskirti asmens ir jo atliekamo darbo kritiką;
  • suvokimą, kad kritika – tai įrankis, kurio naudojimas leidžia atskirti stiprius nuo silpnų…

Įdomu, kur tai nuves 🙂

Kūrybiškumas

*Kartą, auksinę valandėlę į žemę pasėjau sėklą. Iš jos išaugo gėlė, o žmonės sakė – piktžolė.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *