Tujinti ar jūsinti? Arba kokią iš to padariau problemą

Be didelių įžangų kiekvieno iš jūsų noriu paklausti:betmenas jusina

  • Kaip dažnai pasimeti, kai reikia apsispręsti, kaip kreiptis į žmogų – tujinti jį ar jūsinti ? (Tikriausiai pastebėjote, kad savo skaitytoją aš tujinu, nes įsivaizduoju, kad tie, kurie skaito, yra laisvos dūšios žmonės)
  • Ar nebūna keista, kai 5 metus žmogų jūsini, o vėliau imi jį tujinti?
  • Ar nesijauti nejaukiai, kai tave ima jūsinti vienmečiai ar panašaus amžiaus žmonės?
  • Ar sutinki, kad jausmas nuostabus, kai su bene 20-čia metų vyresniu žmogumi kalbiesi kaip su draugu?
  • Kaip jautiesi, kai vaikas ar paauglys tave tujina? Džiaugiesi ar piktiniesi?

Anglų kalba yra palaiminta tuo vieninteliu žodžiu – YOU, todėl bendraujant su, pavyzdžiui, amerikiečiu jautiesi lygiavertis ar bent jau turintis tokią pat svarbią nuomonę kaip ir pašnekovas. Vartojant anglų kalbą paprastai taip ir nesuprantu, kokiame statusų lygmenyje bendraujame. Juodai pavydžiu šio kalbos privalumo.

Norvegai, švedai ir danai, taip kaip ir mes, savo kalbose turi įvardžius ir tu ir jūs, tačiau įvardįb0e5ed79-00ed-48fe-9ddf-a24a36f53276.img tu vartoja beveik visose situacijose ir jūsina tik, pavyzdžiui, karalienę. Baltai pavydžiu šios kalbos laisvės, nes kuo toliau tuo dažniau susiduriu su šiuo klausimu: tujinti(s) ar jūsinti(s) ir kaip į tai reaguoti.

Kai tau 30, o atrodai tarp 16-kos ir 23-jų

Man jau 30 metų, tačiau turguje ar gatvėje žmonės vis dar į mane kreipiasi – mergaite, tarsi būčiau moksleivė. Priimu tai kaip komplimentą, nors kai traukinyje kalbantis su pirmų kursų studente ši ima mane jūsinti, iškart paprašau: sakyk man tu.

Kartais pastebiu kai žmonės “mėtosi” tarp tu ir jūs, nes mano amžių suvokia ne iš karto ir ne iš karto pajunta ar man tokio įvardžiavimo reikia. Štai vienas sporto treneris iš pradžių mane jūsino, vėliau per tą pačią treniruotę tai jūsindavo tai tujindavo, o galiausiai kažkada pamatęs netinkamai atliekamą veiksmą priėjo ir tarė: “ištiesk nugarą, vaíkeli!”

Tujinimo laisvė

Studijuojant socialinę antropologiją, pirmą kartą laisvai ir be baimės išdrįsau kalbėti tik amerikiečio profesoriaus dėstomame kurse. Kodėl? Jis, pirmiausiai, įsiminė visų mūsų vardus, bendravo kaip lygus su lygiu ir elgėsi taip, tarsi mokytųsi kartu su mumis. Tada net mano kursiokai sakė, “nu, Ingrida, atsiskleidei”. O atsiskleidžiau taip, kad vėliau ir lietuviškose paskaitose diskutuojant esu pasakiusi: “bet gi tai visiška nesąmonė!”. Dėstytojas tada pažiūrėjo į mane ir kiek patylėjęs tarė: “Na, taip”.

Nepagalvokit, kad besąlygiškai žaviuosi amerikiečiais kaip žmonėmis. Ne, šiuo atveju vertinu jų gebėjimą bendraujant panaikinti amžiaus ir statusų barjerus. Galėdama kreiptis į profesorių you, jaučiausi jam sakanti tu. O žmogui, kurį tujini, nebaisu pasakyti – tiesą sakant, aš manau…

Pasijaučiu nuostabiai, kada vaikas, kuriam dar nėra įskiepyta normų ir taisyklių sistema, man sako – tu. Kartą vienas toks beveik penkiametis man sako: “kai pas mus buvai atėjusi, tu taip gražiai atrodei, kad net tavęs nepažinau”. Pasimečiau kaip reikalas, bet neliko nieko kito, kaip tik padėkoti už komplimentą – išsakytą tarp lygių žmonių. Kažin ar būčiau tai išgirdusi iš vaiko su įdiegta jūsinimo “programa”, pavyzdžiui, iš pirmoko.

Jei žodžiai, mintys ir veiksmai sutaptų…

Nesiimu vienareikšmiškai vertinti, gera tokia “programa” ar bloga. Situacijų gali būti begalės. Draugiškos prigimties įvardis Tu  kartais išreiškia pačią didžiausią nepagarbą, o formalusis jūs kartais pulsuoja meile. Sakydamas tu ir galvodamas – tu, runkeli – didelio skirtumo nepadarysi.. Jei žodžiai, kūno kalba ir emocija sutaptų, gal ir vertėtų sureikšminti šių įvardžių vartojimą. Štai kad ir britai – vartoja tą pačią mano liaupsinamą anglų kalbą, tačiau po jų you gali slypėti daugiau hierarchijos ir imperializmo nei galima pagalvoti..

Jei tokius žodžius vartojame, vadinasi jie mums reikalingi. O bet tačiau, koks jausmas būtų, jei nepažįstamojo, kad ir pensininko, gatvėje būtų galima drąsiai paklausti: labas, gal gali pasakyti, kiek valandų?

Gal danai bei norvegai ir dėl šio fakto yra laimingiausios tautos pasaulyje? Prie tų, kurie jaučiasi laimingais taip pat priskiriami švedai ir olandai. Pastarieji, tiesa, vieni kitus jūsina, tačiau gal čia kitų laimės priežasčių derėtų ieškoti 🙂

happy_pills

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *