Vakarienė, ramybė ir atsipalaidavimas per pusvalandį: Spurginės kultūra

Spurginės kultūraTie, kas yra buvę Laisvės Alėjoje, bent kartą lankėsi Spurginėje – vienoje iš nedaugelio užkandinių Kaune, išlaikiusių beveik nepakitusią išvaizdą, meniu ir unikalią kultūrą (turiu omenyje bendravimą su klientais, pačią aptarnavimo sistemą ir skirtumus nuo bet kurios kitos šiandieninės kavinės, restorano ar užeigos).

Šiltos spurgos su džemu ir varškės spurgos apibarstytos cukraus pudra karts nuo karto tampa mano maisto fantazijų objektu. Taip, maisto fantazijų :) Viena tokia gražuolė aplankė prieš kelias dienas, skubant į susitikimą. Tuo metu spurgų valgymo impulsui nepasidaviau ne dėl to, kad neturėčiau tam laiko, bet todėl, kad paskubomis suvalgyta spurga išpildytų tik pusę fantazijos, kuri mano mintyse jau buvo spėjusi susisukti jaukią gūžtą.

Susitikimas baigėsi beveik prieš Spurginės darbo pabaigą, tad likus pusvalandžiui iki 8 valandos vakaro prisėdau ant aukštos baro kėdės ir nusitaikiau į kvapnių ir dar šiltų kepinių krūvelę.

Išvaizda

Be manęs čia buvo dar keturi lankytojai: du jauni vyrai (gal studentai), sėdintys prie pagrindinio per visą patalpos ilgį ištįsusio stalo ir dvi, maždaug 60 metų moterys prie atskiro stalelio. Baro/stalo viduje sukiojosi tai viena tai dvi pardavėjos.

Spurginės antropologija

www.kauno.diena.lt

Šis tuščiaviduris stalas yra išskirtinis Spurginės interjero akcentas. Jis užima beveik visą patalpą ir sukuria erdvę, kurioje lankytojai neturi galimybės sėdėti atskirai vienas nuo kito. Kad ir kur beatsisėstum, dalinsiesi tuo pačiu stalu su visais kitais.

Paprastai žmonės stengiasi atsisėsti per kuo didesnį atstumą. Taip jau esame įpratę – saugoti/ kuo labiau išplėsti savo asmeninę erdvę, vengti kontaktų su nepažįstamais ir jokiu būdu neįsitraukti į nedidelius ir dažnai nejaukius pokalbius. Pati buvau ne išimtis. Kiek pasiblaškiusi prisėdau bemaž vienodu atstumu nuo kitų lankytojų, tačiau noras savo atskiroje erdvėje ramiai suvalgyti spurgą akimirkai liko nepatenkintas. Kodėl?

Nes žmonės vis tiek buvo per arti, aš vis tiek galėjau girdėti jų pokalbius ir juos matyti. Kitose kavinėse/užkandinėse žmones taip pat gali vieni kitus matyti ir girdėti, tačiau paprastai esi atskiroje erdvėje, kuri tarsi izoliuoja tiek garsą, tiek ir vaizdą. Nenuostabu, kad ir Spurginėje vienintelis atskiras stalas buvo užimtas.

Na, visas šis diskomfortas dėl erdvės truko gal tik kelias sekundes, nes kaipmat visą dėmesį sutelkiau į spurgytes :)

Maistas

Kiekvienas, kas domisi post-sovietinėmis viešo maitinimo įstaigomis pasakys, kad maistas šiose užkandinėse visada yra tokio paties skonio. Apsilankęs Post-sovietinės užkandinėsvisada žinai, ko gali tikėtis ir maistu nusivili tik tada, jei ir anksčiau meniu tave nuvildavo. Tą galima pasakyti ir apie Valgyklėlės, esančios netoli Soboro, maistą: sriubos geros, cepelinai – pusė bėdos, balandėliai netgi skanūs, o šaltibarščiai gerokai praskiesti vandeniu. Ir taip buvo visada.

Spurginės maisto skonis taip pat nepakitęs. Ir tai yra pakankamai įspūdinga, nes, pavyzdžiui, naujose kepyklėlėse gaminių skonių ir kokybės virsmus dažnai galima pastebėti jau kelių metų bėgyje. O štai Spurginė veikė sovietmečiu, veikia dabar ir spurgas kepa lygiai tokias pačias kaip ir prieš 40 metų.

Tam tikrų pokyčių, tokių kaip į meniu įtraukti gazuoti gaivieji gėrimai ir įrengti šviečiantys stendai neišvengta, tačiau pagrindinė Spurginės misija ir vizija – kepti spurgas su įvairiais įdarais, nepasikeitė. Kodėl? Nes moterys, kurios dirbo čia sovietmečiu, dirba ir dabar – tai privatus verslas. Galbūt dėl to kaskart čia užsukus pasijunti tartum trumpam grįžęs namo.

Kultūra

Pardavėjos Spurginėje dirba tos pačios, miela su jomis sveikintis ir persismesti vienu kitu žodžiu, meniu aiškus (jau prieš ateidamas žinai, ką valgysi), o aptarnavimo sistema nepasikeitusi – imi dvi ar tris spurgas, iš kapeikų lėkštutės gauni šiek tiek slidžią nuo aliejuotų barmenės rankų grąžą ir skubi sušveisti savo laimikį kol šis dar neatšalo.

Beveik kiekvieną kartą šioje vietoje mane kažkas nustebina, pralinksmina arba nuramina.

Sykį laukiant eilėje prie spurgų, viena klientė klausia pardavėjos: „Ar spurgos šviežios?“ Nedidukė, maždaug 60 metų moteriškaitė, žilus plaukus susukusi į kuodą, besisukiodama tarp kasos aparato ir spurgų padėklų rimtu veidu šiai atsako: „Viskas pas mus šviežia, išskyrus màne“. Maniau nukrisiu :)

Paskutinį kartą bešveičiant savo išsvajotas spurgas ir gurkšnojant žalią arbatą vėl patyriau šių moterų kuriamos Spurginės kultūros grožį.

Iki darbo pabaigos buvo likęs pusvalandis, tad pardavėja, kokių 50-ties metų moteris ramiai tvarkėsi ir bendravo su prie atskiro stalelio sėdinčiomis lankytojomis. Kalba pasisuko apie spurgas, vaikus ir anūkus: kas vedė, kas ko susilaukė, kas dar su mama gyvena, kiek spurgų reikėtų namo parnešti…

Tirpstant darbo dienai, tylant šurmuliui, stebint besitvarkančią šeimininkę, šių juokaujančių moterų draugijoje, pasijutau esanti tarsi savo mamos ar močiutės virtuvėje – jaukiausioje namų vietoje. Kai tu laikai rankose šiltą arbatos ar kakavos puodelį, o ji atlieka raminantį, paskutinį dienos šokį, rikiuodama puodus, lėkštes ir šaukštus, neleisdama tau nė piršteliu prisidėti…

Toks atpalaiduojantis, ramus buvimas, trumpam už durų palikus visas mintis, kai norisi dar pabūti, dar pasiklausyti atslenkančios tylos, lėtai susilieti su vakaro šešėliais, kol atauš išgertos arbatos puodelis…

Ramybė ir spurgos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>