Viešo kalbėjimo baimė ir jos šaknys

Stress-ZebraStripesViena didžiausių mano baimių visada buvo viešas kalbėjimas, tačiau panašu, kad doktorantūra sugebėjo ją išguiti arba bent jau gerokai sumažinti. Bijodavau kalbėti visur, kur akys būdavo įsmeigtos į mane: tiek studijose, tiek ir vaikų stovyklose. Doktorantūroje tai buvo katedros posėdžiai, kurių metu tvirtindavo studijų planus arba ataskaitas, doktorantų seminarai, kur turėdavau pristatyti savo įdirbį, konferencijų pranešimai… Ta baimė būdavo tokia didžiulė, kad ją iškart pajausdavau kakle ir pečiuose…

Nežinojau  kaip su tuo susitvarkyti. Norėjosi išgerti kokių nors stebuklingų lašiukų, kurie tą baimę ištirpdytų, daryti kokius nors kvėpavimo pratimus ar išmokt išlaikyti vidinę ramybę, įtikinant save, kad ši baimė yra neracionali…

Galiausiai supratau, kad ši baimė kyla ne iš nesugebėjimo kalbėti, reikšti mintis ar  kokių protinių galimybių, bet iš įsitikinimo, kad I’m not good enough [kad esu nepakankamai šauni]. Žvelgiant giliau, tai reiškia įsitikinimą, kad tavo žodžiai, mintys (ir gal veiksmai) yra prastesni nei kitų žmonių. Sakoma, kad patys sėkmingiausi šios planetos žmonės šia savybe nepasižymi, nes viskas, ką jie sako ir daro yra grindžiami giliu įsitikinimu, kad „su manim viskas yra tvarkoje, tai, ką aš darau yra verta dėmesio ir apskritai, aš esu svarbus“. Nepainiokime to su narcisizmu blogąja prasme. Kalbu apie sveiką savęs įvertinimą ir meilę sau.

Šioje post – sovietinėje (ir sovietinėje) erdvėje, kurioje užaugome, buvome mokomi neišsišokti, būti tokiu kaip ir visi (pilkąja mase), daryti kaip paliepti… Vienas mano pažįstamas erazmus studentas iš Italijos kartą pasakojo savo nuostabą, kad čia, Lietuvoje, teatre visi ploja vienu ritmu, kai tuo tarpu Italijoje visi ploja kaip papuola :) Homo sovieticus rudimentas? Nenuostabu, kad išėję asmenybės gniuždymo programą 1_maxiir įgiję suvokimą, kad būti kitokiu yra blogai, sveiką meilę sau ir savo gebėjimų vertinimą bei demonstravimą pradedame sieti su išsišokimu, narcisizmu, egoizmu ar puikybe. Sakysite, kad mes jau seniai pamiršome sovietmetį ir jo mokyklą, kad jau 23 metus gyvename pagal vakarietišką požiūrį į žmogų…

Vis gi, įsitikinimai mano manymu yra perduodami iš kartos į kartą. Pakelkit rankas tie, kuriems tėvai/seneliai sakė, kad pinigai ant medžių neauga. Ir atsakykit kaip jums sekasi turėti daug pinigų, kai iš esmės esate įsitikinę, kad jų turėti yra labai sunku? Čia tik pavyzdys :) Man, pavyzdžiui, nuo pirmos klasės tėvai sakė, kad aš esu „apsiūta“ humanitarė. Kaip jūs manot, kaip man mokykloje sekėsi matematika? Buvau save įtikinus, kad esu tam negabi, kad matematikos man niekada nereikės, todėl nekenčiau jos visa širdimi, o 12-je klasėje piktybiškai nesimokiau. O bet tačiau, tapusi sociologe turėjau išmokti dirbti SPSS’u ir apskritai naudoti statistiką. Jei pastebėjote su tokiais paskaičiavimais pas mane iki šiol problemos… Na, bet išmokau save priimti tokią, kokia esu :)

Rašant disertaciją šį „I’m not good enough“ kompleksą įsigyti arba pagilinti yra vienas niekis :) Todėl kai apsigyniau ir pradėjau rašyti blog’ą, supratau, kad gal aš ir good enough, gal aš visai iš šauni ir faina ir minčių turiu :) Kai niekas neslopina tikrosios prigimties, kai esi laisvas kurti, ką nori ir kaip nori, kai leidi per save skleistis Visatos grožiui, ankstesni įsitikinimai, o kartu ir baimės subyra į šipulius.

Įdomus sutapimas (!)

Kai jau buvau parašiusi kelias doktorantūros vadovo dalis ir mintyse dėliojau kitas, likus kelioms dienoms iki daktaro diplomų įteikimo skambina man viena mergaitė iš universiteto viešųjų ryšių tarnybos ir sako: „gal jūs sutiktumėt pasakyti kalbą nuo naujųjų daktarų diplomų įteikimo šventėje?“. Tada pamaniau, kad gal universiteto galvos skaito mano blog’ą :)

Per tas kelias sekundes prabėgo labai aiški mintis, kad turiu tai padaryti, nes čia dar viena tobulėjimo galimybė. Ir jei tokia atsirado, nors ir smulkmena, reikia ją imti. Tačiau įsisenėjusi viešo kalbėjimo baimė toliau padiktavo tokią reakciją: “ o kodėl aš?“ Nors jau žinojau, kad sutiksiu. Sutikau, nors prieš tai buvau nusprendusi šioje šventėje nedalyvauti. Pasirašiau kalbą ir perskaičiau ją gana atsipalaidavusi. Nesakau, kad kojos nedrebėjo, bet kaklas ir pečiai buvo neįsitempę ir laimingi :)

 

2 thoughts on “Viešo kalbėjimo baimė ir jos šaknys

  1. Rūta

    Ingrida,
    Džiaugiuosi tavimi,tavo nueitu keliu,tavo drąsa ir pasiryžimu sunkiai kopti į kalną,o ne nuobodžiai trainiotis kasdienybės pakampėmis. Džiaugiuosi iš visos širdies, nes kai kurias tavo kelio atkarpas ėjome drauge. Sveikinu! Šaunūs pasikeitimai :-)

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>